Keramikos gaminiai
Keramika yra viena seniausių liaudies meno rūšių. Keramikos gaminiai populiarūs visame pasaulyje, tačiau reikia turėti omenyje, kad darbai, kurie padaryti mašinomis ir gaminti rankomis, skiriasi kaip diena nuo nakties. Į pastaruosius įdedama dalelė savęs, meilės, šilumos… Keramikos gaminiai, pvz.: indai, plytos, čerpės ir pan., yra degti molio ar kitų mineralinių nemetalinių medžiagų dirbiniai.
Iš daugybės archeologų atkastų dirbinių galima labai daug sužinoti apie praeitį. Keramikos gaminiai tarsi pasakoja, kaip tobulėjo žmogus… Pirmieji tokie dirbiniai skaičiuoja jau 8 tūkst. metų. Jie buvo rasti Azijoje. Seniausi Lietuvoje rasti keramikos gaminiai yra 6 tūkst. metų. Tai buvo paprasti, rankomis lipdyti indai, dėl tvirtumo ir siekiant, kad neleistų vandens, degti ugnyje.
Skirtingu laikotarpiu ir skirtinguose regionuose, formavosi nevienodos keramikos rūšys. Išskiriama šukinė, virvelinė, brūkšniuotoji, grublėtoji, lygioji, tekstilinė keramika.
Kiek išsamiau būtų verta panagrinėti, kas yra virvelinė keramika, kuri buvo paplitusi didžiulėje Europos teritorijoje: nuo Volgos rytuose iki Reino Vakaruose. Ji išplito vėlyvojo neolito laikotarpiu. Ši kultūra ypatinga tuo, kad jos formavimasis siejamas su indoeuropiečių plitimu iš rytų į vakarus.
Pabaltijo virvelinės keramikos kultūra įsiveržė ir asimiliavo Nemuno kultūrą, o šiaurėje – vakarinę Narvos kultūros dalį, todėl čia virvelinės keramikos kultūra susimaišo ir tampa – Pamario (Žucevo). Jos kultūros gyventojai puošėsi kruopščiai pagamintais gintaro pakabučiais, dažnai nešiojo ir visai natūralius gintaro gabalėlius, pragręžę skylutę. Pamario kultūros tąsa, manoma, yra brūkšniuotoji keramika.
Virvelinės keramikos gaminiai – tai plačiadugniai puodai, primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės raštą primenančiu ornamentu, mažai profiliuotos taurės, didelės, gnaibytais rumbeliais puoštais pakraščiais taurės, laiviniai kovos kirviai, įvairių dydžių puodynės, plačiomis angomis, apvalūs ir pailgi dubenys ir dubenėliai. Buvo gaminamos ir didžiulės puodynės, skirtos maisto atsargoms – grūdams, sėkloms – laikyti. Virvelinės keramikos kultūros žmones atskyrė puodus, kuriuose buvo gaminamas maistas nuo stalo indų. Puodų molio masėje būdavo daug grūsto granito, todėl jie sunkūs ir ne tokie trapūs.
Indai puošti įvairių įraižų motyvais: dažnai naudotas eglučių ir gnaibyto rombo ornamentas. Ypač savo formomis ir raštų įvairove išsiskiriantys virvelinės keramikos gaminiai – tai puodų ąsos. Pasibaigus virvelinės keramikos kultūrai daugiau nei vienoje istorinėje epochoje Lietuvos teritorijoje nerandama tokios puodų tipų ir ornamentikos įvairovės, kokia klestėjo baltų žemėse neolito laikotarpiu.
Tuo laikotarpiu žmonės gyveno nedidelėse bendruomenėse, keturkampiuose mediniuose nameliuose. Buvo populiari žemdirbystė, tačiau dalis gyventojų vis dar klajodami medžiojo. Jau buvo naudojamas ratas ir ratinis transportas, į kurį buvo kinkomi jaučiai, kai kur netgi prijaukinti arkliai. Sėslūs gyventojai, kurie vertėsi žemdirbyste, jau augino kiaules, kurios laikui bėgant tapo pagrindiniu maistu. Virvelinės keramikos kultūros laikotarpiu mirusieji buvo laidojami nedeginti, suriesti pilkapiuose, dažnai su įvairiomis įkapėmis, pvz.: ginklais, darbo įrankiais, papuošalais. Vyrai buvo guldomi ant dešiniojo šono, moterys – ant kairiojo. Kapai buvo išdėstyti eilėmis.