Stulbinanti laikrodžių įvairovė
Category:
Rgs 10, 2013
Žinoti tikslų laiką žmonėms norėjosi jau nuo senų senovės, todėl bėgant šimtmečiams keitėso ne tik laikrodžių išvaizda, bet tobulėjo ir jų vidinis mechanizmas. Pasaulyje egzistuoja daugybė įvairių laikrodžių modelių, kurių dauguma naudojami dar ir šiomis dienomis. Sunku būtų nustatyti, kada atsirado pirmieji laiką rodantys prietaisai, juk žmonės tam naudojo saulę, smėlį, vandenį ir pan.
Senovėje ypač populiaru buvo nustatyti laiką naudojantis saule – jai esant tiesiai virš galvos būdavo pusiaudienis, priartėjus prie horizonto – arba ankstus rytas, arba atvirkščiai – vakaras. Tačiau toks laiko nustatymas buvo labai netikslus.
Pirmasis prietaisas, kuris kiek tiksliau matavo paros laiką buvo saulės laikrodis. Jis nustatydavo valandą dienos metu pagal saulės sukuriamo šešėlio kryptį arba ilgį. Saulės laikrodis atsirado tada, kai žmogus įžvelgė, jog neskaidraus kūno šešėlio ilgis bei padėtis erdvėje priklauso nuo saulės padėties danguje. Tokius laikrodžius žmonės pradėjo naudoti prieš 5 tūkst. metų. Lietuvoje laiką matuoti pagal Saulę nėra patogu, nes rudenį ir žiemą po debesimis ji slepiasi ištisas savaites. Nepaisant to, saulės laikrodžiai mūsų šalyje plito kaip dekoratyvinis parkų, rūmų akcentas ar net mokslinis prietaisas, padedantis nustatyti geografinę platumą ir pasaulio šalis.
Didžiulis saulės laikrodžio trūkumas tas, jog jis veikia tik šviečiant saulei. Todėl maždaug prieš 3 tūkst.metų Egipte buvo išrasti vandens laikrodžiai. Jie galėjo rodyti laiką dieną ir naktį bet kokiu oru. Tokio tipo laikrodis buvo padarytas iš dviejų pripildytų vandens talpyklų ir veikė tokiu principu: per tam tikrą laiką vanduo ištekėdavo iš vieno indo į kitą. Pagal tekančio skysčio kiekį, tiksliau pagal tai, kokią atžymą siekia įtekėjęs arba ištekėjęs vanduo, buvo nustatomas gana tikslus laikas
Prieš atsirandant švytuokliniams laikrodžiams buvo išrastas spyruokle varomas, kuris nubuvo tikslus, vėliau atsirado mechanizmas, kuris turėjo minutinę rodyklę, bet jis irgi turėjo problemų. Tuomet 1600 m. K. Huigensas išrado pirmąjį laikrodį, varomą švytuoklės. Jis taip pat turėjo ir minutinę rodyklę. Čia laiko matuoklis yra švytuoklė. Po šio išradimo laikrodžių poreikis ne tik ženkliai išaugo, bet jie tapo ir labai mėgstama ir vertinama interjero detale. Radosi stilizuotų laikrodžių stilių: anglų meistrai dėžę taikydavo prie judančių dalių, prancūzai daugiau dėmesio skyrė pačios dėžės formai ir papuošimui. Beveik tris šimtus metų tai buvo tiksliausias laiko matavimo prietaisas. Ne vienuose namuose jį galima rasti ir šiandien.
Kvarcas – tai kristalas, primenantis stiklą. Tokie kristalai, sužadinti elektros srovės, virpa labai pastoviu dažniu. Tai supratęs anglas V. Marisonas 1920 metais išrado kvarcinį laikrodį. Jis išpopuliarėjo dėl savo patogumo. Tokių laikrodžių nereikia užvesti, jie rodo labai tikslų laiką, nes jis matuojamas mažyčiu kvarco kristalu, retai genda, jiems naudojamos naujos kartos baterijos, elektros srove verčiančios kristalą vibruoti tūkstančius kartų per sekundę. Kvarciniai laikrodžiai pabaigė mechaninių aukso amžių.
Jau išrasti puikūs, tikslūs laikrodžiai, tačiau neabejotinai ateityje sugebėjimai išmatuoti laiką dar tobulės. Tačiau niekas niekada nesugebės pakeisti vieno paprasto dalyko: laikas yra didžiausia vertybė ir vienintelis dalykas, kurio mums visada trūko ir trūks. Todėl tausokime jį ir leiskime prasmingai.
