Kas laukia valstybinių miškų – evoliucija ar revoliucija
Category:
Spa 20, 2015
Mes neįsivaizduojame poilsio be miško, nes miškas poilsio ir atgaivos vieta. Mūsų šalis garsėja pušynais, mėgstamiausios miškingos vietos prie ežerų. Grybauti ir uogauti taip pat važiuojame į mišką. Taigi kai kalbama apie Lietuvos mišku,s paprastam Lietuvos piliečiui labai svarbu, kad miškai apskritai būtų, kad jie nebūtų masiškai kertami ir niokojami stichinių nelaimių ar dėl kokių nors kitų priežasčių negailestingai naikinami. Antra, žmonėms svarbi miškų būklė, jų estetinė išvaizda, t.y. kad jie nebūtų sudarkyti plynų kirtimų. Trečia, miškai turi būti prieinami visuomenei, kad žmonės galėtų viešai lankytis, ypač poilsiui tinkamose vietose. Pradėjus dygti tvoroms prie paežerių, visuomenė jau suprato, kad jos poreikius labiausiai patenkinti gali tik valstybiniai miškai.
Miškų likimu suinteresuota visuomenė – tai ir kaimo gyventojai, kurie apsirūpina malkomis iš valstybinių miškų, ir smulkieji verslininkai, užsiimantys medienos perdirbimu, baldų gamyba ir kita panaši veikla. Jei, pavyzdžiui jūs suidomėjote miškų pirkimų, turite žinoti, kad miškas bus ne tik jūsų nuosavybė, bet ir taskomybė. Turite mokėti jį prižiūrėti, atsodinti. Miškas yra didelė vertybė, todėl ir elgtis reikia atsakingai. Apie miškų pirkimus daugiau informacijos www.miskodraugas.lt
Tačiau labiausiai visuomenė būkštauja, kad miškai gali būti privatizuoti. Atrodo, kad tuomet į privatizuotus miškus nebus galima įkelti kojos. Valstybinių miškų sektoriaus priešininkai nuolat pabrėžia, jog privatūs miškų ūkis yra daug efektyvesnis ir pelningesnis už valstybinį. Tiesos čia yra tiek,kad privatininkai gauna daugiau pelno už iškirstą, tačiau nepasakoma kodėl taip yra. O taip yra todėl, kad privatininkai ūkininkavimą miškuose supranta labai siaurai – tik kaip miško, į kurio išauginimą neinvestavo nei lito, kirtimą ir medienos pardavimą. Todėl neoficialiomis žiniomis po 4-5 metų privačiuose miškuose nebus ką kirsti- tokia yra “efektyvesnio” ūkininkavimo pasekmė. Dėl tokios priežasties gviešiasi ir valstybinių miškų, nes suprato, kad priėjo liepto galą.
Be to privatininkai gali kirsti dešimtmečio biržę iš karto, gali kirsti plynas biržes nacionaliniuose parkuose, dažnai mišką kerta nelegaliai arba nesubrendusį, prastai atkuria miškus arba visai neatkuria, neinvestuoja milijonų į medelynus ir neperka brangios technikos jiems prižiūrėti, beveik nesertifikuoja miškų, nesteigia kertinių buveinių ir prieštarauja kitokių saugomų teritorijų steigimui privačiuose miškuose, netiesia ir neremontuoja kelių, nesirūpina miškų priešgaisrine ir sanitarine apsauga, neskiria lėšų bendrosios miškotvarkos reikmėms, dažnai miškus kerta “talkomis”.
