„Beprotiškas” hobis
Vieni žmonės labai myli gyvūnus ir neįsivaizduoja gyvenimo be jų, kiti – atvirkščiai, visiškai nesupranta gyvūnų mylėtojų. Dažnai galima išgirsti šokiruojančias frazes: „Kam jums tas šuo? Užmigdykite jį ir viskas bus baigta!” Ir tai girdime iš tvarkingų, ir išsilavinusių žmonių. Ir iš tiesų, kam gi laikyti seną, beveik negirdintį šunį, kuris netgi nesugeba apsaugoti buto? Daugelis žmonių galvoja būtent apie tai ir galvoja, kad šuo reikalingas tik saugoti butą. Koks paprastas sprendimas – nereikalingas – tai mirk. Bet juk šuo tai draugas, su juo nugyventa tiek, kad net su žmogumi tiek nenugyvensi, jis ne tik saugojo namus, bet buvo visada šalia. Ir tai, kad jis paseno ir apkurto, dar nereiškia, jog jį reikia išmesti lauk ar net užmigdyti. Ir tada susiduriame su nesuprantamu žvilgsniu, o už nugaros girdime šnabždant: „Beprotybė!”.
Jei žmogus išgelbėdavo bejėgį šuniuką nuo sadistų, daugelis miesto gyventojų, kaip bebūtų gaila, būdavo jų pusėje. Iš tikrųjų kam reikalingi tie šunys ir katės? Ir kokie nenormalūs laiko juos namuose? Juk su jais vien tik problemos! Šių žmonių argumentai paprasti ir gana logiški. Taip, gyvūnai atima daug laiko ir jėgų, reikalauja dėmesio ir finansinių išlaidų. Juk atlyginimai šiame sudėtingame 21-me amžiuje maži. Greičiausiai kyla klausimas: o ką mes gauname mainais?
Tiesą sakant, šį klausimą užduoda ir daugelis mokslininkų. Greičiausiai jie priklausė antrai kategorijai ir norėjo galiausiai išsiaiškinti: dėl kokios beprotybės tiek daug žmonių pasiryžta tokiai naštai? Ir išsiaiškino, kad pirmoje vietoje gyvūnai nepamainomi auginant vaikus. Gyvūnai gelbėja vaikus nuo vienatvės (juk dabartiniais laikais visi tėvai dirba, užimti, todėl vaikai dažnai būna vieni beveik visą dieną), suteikia jiems meilės, kuri nepriklauso nuo sėkmės mokykloje, elgesio ar kitokių priežasčių, į kurias kitų žiūrima gana kritiškai, netgi labai artimų žmonių, taip pat padeda vaikams atskleisti tokias savybes kaip gerumas, supratingumas, atsakingumas ir disciplina. Ne veltui 98 procentai vaikų laiko savo augintinius labai svarbiais šeimos nariais, o 88 procentai – įsitikinę, kad gyvūnai supranta, kada jų šeimininkai serga arba yra susikrimtę.
Paklausite, o kaipgi ligos, alergijos ir kitokie „linksmumai? „Nereikia dėl to pergyventi. Mokslininkai nustatė, kad vaikai, kurie nuo mažens bendrauja su gyvūnais, rečiau kenčia nuo alergijos, nei tie vaikai, kurie visiškai izoliuojami nuo „infekcijos šaltinių”. Be to, kai kurie gyvūnai netgi gydo vaikus, pvz., delfinai, šunys ir arkliai naudojami gydyti vaikus sergančius cerebriniu paralyžiumi, autizmu arba panašiomis ligomis.
Dažnai labai sunku rasti bendrą kalbą su paaugliais, tačiau gyvūnams kažkokiu būdu tai pavyksta. 90-aisiais metais buvo sudaryta programa dirbti su paaugliais, kurios metu jie prižiūrėjo ir dresavo benamius šunis, kadangi jiems bet kokiu atveju grėsė užmigdymas. Paskui gyvūnams buvo ieškoma naujų šeimininkų. Tokiu būdu ir paaugliai ir šunys gaudavo progą pradėti naują gyvenimą ir pasijausti reikalingais. Sunkaus charakterio vaikų elgesys pasikeisdavo kardinaliai.
Bendravimas su gyvūnais gali padėti ir senyvo amžiaus žmonėms. Tik problema slypi tame, kad esant vyresnio amžiaus, sunkiau įveikti sunkumus ir priimti permainas gyvenime. Išėjimas į pensiją, draugų mirtys, ligos – tai tik keli momentai permainų, pergyvenamų senatvėje. 1981 metais buvo daromas tyrimas, kuris parodė, kad senyvo amžiaus žmonės, kurie laikė gyvūnus, turėjo didesnę nepriklausomybę ir buvo optimistai, nei tie, kurie gyveno be gyvūnų. Gyvūnų šeimininkai jautėsi žymiai geriau, dažniau bendraudavo su kitais žmonėmis ir buvo labiau aktyvesni. Daugelis senų žmonių kalbėjo apie gyvūnus kaip apie geriausius arba vienintelius draugus. Be to, jie teigė, kad emocinis ryšys su šunimi taip pat stiprus, kaip su artimaisiais žmonėmis.
Laimingi šunų šeimininkai, vadinami tiesiog šunų mėgėjais, patvirtins, kad su jų numylėtiniais juos sieja patys šilčiausi jausmai. Ir tai tiesa. Kadangi šuo yra laikomas atsidavimo ženklu. Šie gyvūnai dažnai užpildo trūkstamas bendravimo kerteles žmogaus gyvenime, kartais netgi pakeičia artimą žmogų. Jie visada džiaugiasi bendravimu. Jie nesupranta kas yra grubumas, nekantrumas, smerkimas, nesupratingumas. Šunims nesvarbu kokia žmogaus išvaizda ar kiek jis turi pinigų, jų polinkis nepriklauso nuo politinių ar religinių įsitikinimų, padėties pasikeitimo ir netgi pasikeitusio požiūrio į juos pačius. Jie tiesiog mus myli tokius, kokie esame. O tai, sutikite, labai skiria šunis nuo žmonių, kurie linkę vertinti vienas kitą. Dėl to, šunys taip traukia ir suaugusius, ir vaikus, kurie nejautė gyvenime pakankamai meilės ir neturėjo jos kam parodyti.
Šunys padeda susitvarkyti su stresu, nors niekas iki dabar negali pasakyti kaip tai veikia. Tačiau susituokusių porų tyrimai davė įdomių rezultatų, kas liečia kasdienį šeimyninį bendravimą. Paaiškėjo, kad poros, kurios laiko šunis, lengviau įveikia šeimynines krizes ir išvengia konfliktinių situacijų, nei tie, kurie jų neturi. Greičiausiai tai susiję su tuo, kad gyvūno buvimas šalia, bei šuns priežiūra suteikia galimybę artimiau bendrauti, atsiranda bendri interesai, kurie pirmoje vietoje suartina šeimos narius. Jums trūksta bendravimo? Įsigykite šunį! Vaikščiokite su juo, ir patikėkite – maždaug po mėnesio jūs susirasite daugybę naujų pažįstamų, draugų ir bendraminčių.
Šunys labai svarbūs šeimininkams. Atliekant švedų mokslininko L. Torkelson’o tyrimus buvo apklausta daugiau nei 4 tūkstančiai šunų savininkų. Paaiškėjo, kad 98 procentai apklaustųjų savo augintiniams patiki paslaptis, maždaug 60 procentų – prisipažįsta, kad aptaria su jais savo problemas, laikydami juos patarėjais arba nuodėmklausiais, o beveik pusė apklaustųjų laiko šunis teisėjais arba moraliniais autoritetais. 90 procentų žmonių įsitikinę, kad šuo jaučia jų nuotaikų kaitą ir puikiausiai žino, kada šeimininkas linksmas, serga arba liūdi. Beveik 60 procentų – švenčia savo numylėtinio gimtadienį, o kas antras saugo jo nuotrauką piniginėje, albume arba kabina ant sienos.
Dėl gausybės tyrimų medikai ir psichologai išsiaiškino, kad gyvūnai mums padėti sergant depresija, vienatve, pakelia mūsų savigarbą, gelbsti nuo stresų, hipotenzijos, hipertenzijos, padidėjusio jautrumo, neurozių, padeda susitvarkyti su daugeliu ligų… Tai moksliškai patvirtinti duomenys. O tai jau didelis pasiekimas.
Bet ar reikia analizuoti, skaičiuoti, tyrinėti… Laimingi Rekso ar Bobiko šeimininkai greičiausiai pasakys: augintiniai jiems duoda tai, ko nepavogsi ir nenupirksi už jokius pinigus. Jie tiesiog padeda gyventi dabartimi ir džiaugtis gyvenimu. Ir išgirdus vėl arogantišką, suirzusią, piktą ir nesuprantamą repliką: „Užsiveisė mat…” – iš kitos priešingos žmonių kategorijos, niekada nepatirsiančios šios džiaugsmo, galite tik apgailestaudami pasakyti: „Vargšeliai, jie visiškai nieko nesupranta!…”
