Kodėl Lietuvos tinklaraščiai neuždirba

marskineliaiPerskaičiau vieną neblogą straipsnį apie tinklaraščių uždirbimo galimybes. Ten sakoma, kad be konsolidacijos uždirbti negalima. Žinoma, konsolidacija tikrai išspręstų nemažai problemų, tačiau jos pavyzdžių Lietuvoje kol kas neturime. Kalba eitų apie paprastus tinklaraščio autorius, kuriem tinklaraščio rašymas – ne pagrindinis užsiėmimas ir pajamų šaltinis. Aš manau, kad uždirbti galima, tik reikia dirbti. Kelios priežastys, kurios neleidžia Lietuvos blogeriams uždirbti:

1. Rašymas apie bele ką, periodiškumo nesilaikymas. Nusistačius nišą, požiūrio kampą ir paplanavus išeinamų straipsnių periodiškumą būtų galima tikėtis didesnio srauto ir tikslingesnės auditorijos, kas reklamos davėjui yra patraukliau? Tikrai ne 100 asmeninio pobūdžio tinklaraščių apie šuniuką, kiaušinienę, iPhone programą ir suvirinimo aparatą. Nišinis tinklaraštis taip pat būtų labai patogus būdas kelių tinklaraščių konsolidacijos projektui, tereiktų tik surasti “konkurentus” ir susitarti dėl jų straipsnių perpublikavimo ar net perkėlimo po vienu stogu.

2. Elementaraus SEO neišmanymas. Jei tinklaraščio autoriai nepasivargintų apsikuopti savo tinklaraščiuose, sutvarkyti šiek tiek savo URI, raktažodžius ir t.t. jų blogai būtų geriau randami paieškos sistemose, o tai vėl atsiliepia tikslinei auditorijai. Taip pat labai svarbu yra keistis nuorodomis su panašaus turinio tinklaraščiais bei pažįstamais autoriais. Tinklapių katalogų Lietuvoje yra tikrai nemažai, tad galima būtų juos visus šturmuoti ir taip prisidėti prie populiarinimo. Deja, elementarių SEO žinių lietuviams blogeriams tikrai trūksta, nes nuorodos apsikeitimą kai kurie traktuoja, kaip lankytojų išvedimą…

3. Autoriaus asmenybės menkumas. Kai kurie tinklaraščiai rašomi anonimiškai, prisidengus slapyvardžiais. Kitus rašo eiliniai žmonės, kurie nesivargina prisistatyti savo tinklaraštyje, jau nekalbant apie socialinių tinklų galimybes. Jei autorius žinomas, cituojamas tradicinėje žiniasklaidoje, kviečiamas į televizijos laidas kaip nepriklausomas ekspertas ir t.t., jo tinklaraščio šansai pritraukti reklamos užsakovų padidėja labai smarkiai. Aišku, asmenybės brando kūrimas ir plėtojimas – ilgalaikis procesas, tačiau per keletą metų nedidelių pastangų, galima tapti žinomam tam tikruose sluoksniuose ir be skandalų. Kaip tinklaraščio autoriui kurti savo Vardą – atskira tema, kurią pasistengsiu panagrinėti ateityje.

4. Tinklaraščių įrankių nebuvimas. Lietuvoje trūksta tam tikrų įrankių tinklaraščiams populiarinti ir padėti tinklaraščių autoriams tobūlėti. Yra tik vienas tinklaraščiams skirtas katalogas Blogis.lt. Tinklaraščių agregatoriai yra tvarkomi rankiniu būdu, be jokių kategorizavimo galimybių (blogeriai.net, visiblogai.blogspot.com). Nėra nė vienos normalios straipsnių direktorijos, kurioje šiek tiek perašę savo straipsnius, autoriai galėtų įsidėti nuorodas į savo tinklaraščius SEO tikslais. Dauguma lietuviškų tinklapių katalogų yra apleisti ir palikti savaiminiam vystymuisi. Tokiu būdu tam tikros jų kategorijos negauna reikiamo PR ir atgalinių nuorodų, tad net ir patalpinus ten savo tinklaraštį, autorius jokios naudos negauna. Nėra tinklaraščių paieškos variklio (Google BlogSearch dažnai net neindeksuoja lietuviškų tinklaraščių, nes jų autoriai nežino, kaip savo blogo srautą ten patalpinti), juo labiau nieko panašaus į lietuviškąjį Technorati – tinklaraščių katalogų ir vertinimo sistemą. Net socialinių žymų tinklapiai yra tik 2 (normalūs. Kiti 2 – apleisti), o tinklaraščių autoriai dažnai net nesivargina geriausius savo straipsnius ten paskelbti. Lietuviškajame internete nėra tinkamos infrastruktūros kokybiškam turiniu rinkti, katalogizuoti ir populiarinti, todėl susidaro tokia situacija, kad autoriai rašo sau, nes niekas kitas jų negali rasti tol, kol jie nepaminimi Nezinau.lt ar kituose populiariausiuose tinklaraščiuose.

5. Reklamos galimybių nebuvimas. Tinklaraščio autorius puikiai supranta, kad didžiausias lankomumas yra tą dieną, kai išpublikuojamas naujas įrašas ir dar šiek tiek kitą dieną. Taigi tomis dienomis reklaminės antraštės sukasi dažniau. Bet nepakankamai dažnai, kad iš jų kažką uždirbtų. Vienintelė galimybė uždirbti nedidelius lankomumus turinčiuose tinklaraščiuose yra tekstinė reklama – tam tikrų produktų apžvalgos, anotacijos, pristatymai ir t.t. Būtent tokio asmeninio rekomendacinio turinio Lietuvos tinklaračiuose trūksta (jo netrūksta Supermamų ar kitame forume, kur dalyviai tiesiai šviesiai aptarinėja visus produktų ar paslaugų trūkumus ir privalumus bei dalinasi su jais susijusią patirtimi). Textads.lt ar Google AdWords yra netinkama reklamos forma, nes paspaudimo procentas lyginant su parodymais yra toks mažas… Belieka tik paties susikurta tekstinė reklama. Naudojantis partnerystės programa (affiliate), galima tam tikrą produktą reklamuoti labai natūraliai ir neįkyriai. Pirkimo atveju mokami komisiniai (5-20 procentų nuo pirkimo sumos), tad tai gali būti kur kas didesnis uždarbis, nei kontekstinės reklamos sistemų, kuriose byra centai už taip sunkiai gaunamą paspaudimą. Pagalvokite patys: jei reklamuojate naujausią LED televizorių ir pateikiate nuorodą į el. parduotuvę, jo pirkimo atveju (televizoriai yra viena populiariausių el. Parduotuvėse parduodamų prekių Lietuvoje) gaunate 10-15% komisinių. Tokie televizoriai kainuoja apie 5000 litų, tad jūsų uždarbis – 500-750 litų. Aišku, toks didelis procentas yra sunkiai įmanomas, tačiau yra produktų, kurių komisiniai siekia ir 30%. Kaip minėjau, Lietuvoje tokių partnerystės programų – tik kelios. Kol jų nėra daugiau, tinklaraščiams uždirbti daugiau nei 15 litų už Google Adwords paspaudimus bus sudėtinga.

Priežasčių galima atrasti ir daugiau, tačiau pagrindines apžvelgiau. Aišku, konsolidacija yra gerai, bet ji reikalauja žinių ir investicijų. O tai jau yra verslo prerogatyva. Rizikingo verslo, nes Lietuvoje yra per daug tradicinės žiniasklaidos priemonių su savo entuziazmu plėstis internetan. Ačiū Dievui, visos jos kažkam priklauso, tad tenkina tam tikrų verso grupių interesus, o tai yra didelis šansas nepriklausomiems turinio kūrėjams, galintiems sudominti mąstyti linkusius skaitytojus (dažniausiai tokie skaitytojai linkę ir pirkti internetu). Tikėsimė, kad atsiras tokios konsolidacijos bandymų ir pakeisime jau benusistovintį požiūrį, kad iš tinklaraščių uždirbti negalima.

P.S. Žinių konsolidacijai turiu pakankamai, bet neturiu investicijų net pradžiai…

Ko prirašiau 2009 metais savo tinklaraščiuose

2009 metai rytoj baigsis, tad norėčiau apžvelgti, kas per juos atsitiko gero tam tikrose mano gyvenimo srityse. Kadangi šis tinklaraštis paskirtas mano raštliavai, tai čia ir pasižiūrėsiu, ką gero ir naudingo esu prirašęs.

2009-2010-metaiMetus pradėjau kaip ir kiti tinklaraštininkai – su prognozėmis 2009 metams. Asmeniniame tinklaraštyje maruxz.blogas.lt paskelbtos prognozės buvo bendrinės, ir, manau, visos jos išsipildė. Gal tik dėl tinklaraščių kiek neramu, nes užsidarė keletas stiprių iniciatyvų užleisdami vietą kitiems. Dėl socialinių tinklų neklydau nė trupučio – Facebook rodė rekordinius augimus. Sunkmečiu socialiniai tinklai tapo labai efektyvia bendravimo priemone ne tik paprastiems žmoneliams, bet ir verslui, o taip pat ir Lietuvos valdžiai. Kaip valdžia naudoja socialinius tinklus rašiau Redtape.lt tinklaraštyje. Ciklą pavadinau Valdžia 2.0. Aišku dabar gali būti situacija pasikeitusi, bet tada šie straipsniai sulaukė nemažai dėmesio. Vieni komentuotojai teigė, kad valdžiai nereikia socialinių tinklų, kiti – priešingai, kad reikia. Mano asmeninė nuomonė yra kad reikia rinktis pagal tikslines auditorijas, kurioms atitinkama valdžios institucija yra svarbiausia (pavyzdžiui verslui – Ūkio ministerija, studentijai – Švietimo ir Mokslo ministerija ir t.t.). Bet nesigilinkime į šias problemas čia.

Viena iš prognozių buvo, kad žmonės daugiau bendraus internetu. Bendrauti jie bendrauja normaliai, tik pradėjo daugiau reikalauti paslaugų internetu. Kaip tik aprašiau porą elektroninių paslaugų – registravausi internetu pas šeimos gydytoją Centro Poliklinikoje bei Šeškinės Poliklinikoje. Kadangi neseniai pats perėjau į Šeškinės polikliniką, galiu sakyti, kad nuo to straipsnio parašymo (išpublikuotas Balandžio 15 dieną) niekas nepasikeitė.

Nereikia taip liūdnai. Buvo ir labai įdomių atsitikimų 2009 metais. Vienas jų – noras susirasti naują darbą. Pasirašiau sau kitokio pavyzdžio Gyvenimo aprašymą – CV, kuris naujo darbo man neatnešė, bet sulaukė šiokio tokio dėmesio. Dirbti kitiems siūlausi ir dabar, bet tik kita forma – kaip kviestinis tinklaraščio rašytojas. Taip pat įnikau į socialinių tinklų pasaulį ir pradėjau dar vieną specializuotą tinklaraštį apie Lietuvos socialinius tinklus ir visokius WEB 2.0 įrankius – Lietuvos Web 2.0 Apžvalga. Iš pradžių bvau gana entuziastingai nusiteikęs, bet veliau – apleidau. Rudeniop nusprendžiau šiek tiek pakeisti tinklaraščio pobūdį ir, vietoj sausos statistinės informacijos apie tam tikrų Lietuvos socialinių tinklų vartotojus, pradėjau klasifikuoti Lietuvos web 2.0 resursus. Paaiškėjo labai daug įdomių dalykų apie tam tikrus įrankius. Tinklaraščių tarnybų (blogofermų) turime per daug, o socialinių žymų sritis – visai neišplėtota ir niekam neįdomi bei nereikalinga. Turime įrankius labiau pasistengti su SEO – puslapių optimizavimas paieškos sistemoms, bet nežinome kaip tai padaryti. Straipsnių ir pranešimų spaudai katalogai kol kas naudojami tik sau ir dar dažnai ne pagal paskirtį.

2009 pavasarį per Login 2009 konferenciją su kolega tinklaraštininku Justu Jaskoniu (SunTzu.lt autoriumi) trumpai diskutavome apie tai, kaip uždirbti iš tinklaraščių. Nepaisant didžių tinklaraščių ekspertų nuomonių, kad uždirbti neįmanoma, abu matėme, kad tikrai galima gauti pinigų ne vien tik talpinimo (hosting) paslaugoms apmokėti. Uždirbti yra keli būdai – iš partnerystės programų neįkyriai reklamuojant tam tikrus produktus arba tampant asmeniniu įmonės tinklapio administratoriumi (webmaster). Aišku, dar yra kitų būdų, bet jie galimi tik didžiulius lankomumus turintiems tinklaraščiams. Vieno blogo įrašo apie galimybes uždirbti šiais metais parašyti nespėjau…

Jau 5 metai mano pagrindinis domėjimosi objektas yra pokeris. Būtent apie uždarbį iš pokerio tinklaraščių dar nespėjau parašyti. Lietuviškai jau esu apžvelgęs kelias temas apie lietuviškus pokerio resursus įskaitant ir tinklaraščių tarnybas (blogofermas). Jau seniai rašau tinklaraštį apie pokerį angliškai, tačiau tik neseniai nusprendžiau atiduoti duoklę tautiečiams ir pradėjau rašyti lietuviškai. Kadangi pats pokerio nežaidžiu, tai galiu rašyti tik apie bendrinius reikalus. Taip pradėjau kelių straipsnių ciklą apie pokerio tinklaraščius, kuriuose pateikiau konkrečius pasiūlymus: KODĖL rašyti, APIE KĄ rašyti ir KUR rašyti. Beliko tik viena tema – KAIP uždirbti… Pagal įstatymus, paminėjęs pokerį turėčiau iš karto pulti NEREKOMENDUOTI jo žaisti, kaip tai daro kiti tinklaraščių autoriai 🙂

Grįžkime prie pradžioje minėtos prognozės. Prognozavau, kad labai iškils Facebookas. Taip ir atsitiko. Į Facebooką iš one.lt atbėgo labai daug žmonių (nes ten tikrai ne visi „malalietkos„) su labai mažai normalaus interneto bendravimo patirties. Pirmiausiai užkliuvo komentarų bet kokia kalba rašymas. Vėliau pamačiau, kad prisirinkau daugybę kontaktų, kurie toli gražu nėra mano draugai, tad iškilo poreikis kažkaip juos suskirstyti pagal santykius. Ačiū Facebookui ir Sony Ericsson už laimėtą telefoną, kurio vertė tada buvo apie 1400 litų. Antra pagal trauką vieta buvo Twitteris. Bandžiau tapti populiariu Twitteryje, bet paskui apleidau, bet ne dėl to, kad hakeriai nulaužė mano paskyrą ir prikišo ten porno. Tiesiog susikoncentravau į kitus mikro-tinklaraščius.

Šiais metais apie asmeninį gyvenimą neparašiau nieko. Planavau rašyti savo įspūdžius apie kelionę į Turkiją, bet paskui persigalvojau, nes visi ten pabuvoję bus matę tą patį. Gal ir reikėtų ateityje paskirti dar vieną tinklaraštį savo asmeninio gyvenimo peripetijoms. Žinau viešumo kainą, todėl rašyčiau tik tam tikromis temomis, dėl kurių man vėliau nebūtų priekaištaujama, arba mano mintys panaudotos prieš mane patį. Juk gyvenu Lietuvoje, kur laba gajūs patys šlykščiausi mūsų lietuviško mentaliteto bruožai (juos apžvelgiau naujausiame savo tinklaraštyje apie tinklaraščius ir rašymą Write.lt/maruxz).

Pabaigai reiktų kažką pasižadėti 2010 metams, kad jiems baigiantis galėčiau grįžti ir savo pažadus apžvelgti ir pasiaiškinti kodėl jų neįvykdžiau, ar kaip sąžiningai juos vykdžiau 😉

– Pasižadu toliau rinkti lietuviškus web 2.0 resursus ir pildyti naujai atsirandančiais, kad bet kada žmogus atėjęs galėtų mano surinktais resursais pasinaudoti neklaidžiodamas po šiukšlingąjį Lietuvos internetą.

– Pasižadu daugiau rašyti apie SEO, uždarbį iš tinklaraščių (nenaudojant spamerių metodų), tinklaraščių rašymą ir administravimą, specifines temas ir tinklaraščių nišas ir, žinoma, apie pokerį Lietuvoje ir pasaulyje.

– Pasižadu sukurti naują tinklaraštį apie savo asmeninius išgyvenimus ir pamąstymus. Tai nebūtų skirta plačiajai auditorijai, bet daugiau man pačiam ir mano pažįstamų ratui (ne Feisbuko ;))

– Pasižadu patvirtinti visus komentarus, kuriuose esu menkinamas ir žeminamas nepažįstamų anonimų, nes man visada įdomu stebėti, kaip vystosi diskusija, net jei ji man ir nepalanki (skaitau savo blogą ne vienas, tai už kitų skaitytojų požiūrį į save negaliu būti atsakingas). Spaminius komentarus trinti ir blokuoti irgi pasižadu…

– Pasižadu ir toliau savo naujaiusiais straipsniais spaminti Facebooka ir Twitterį, kad ir kaip tai negražiai atrodytų. Žmonės atsirinks, kas jiems naudinga, patys. Mano reikalas pasiūlyti, jų – priimti arba atsisakyti…

Kaip seksis įgyvendinti šiuos kuklius pažadus – matysim kitų metų pabaigoje.

Linkiu visiems gerų, prasmingų ir turiningų 2010-jų metų!

Pinigų daug neturėsime, tad linkiu atrasti daugiau naujų pomėgių, dažniau išvažiuoti į gamtą ir džiaugtis tuo, ką tikrai turime, o ne tuo, ką būtume turėję, jeigų būtume galėję ar sugebėję…

Nacionaliniai tinklaraščių komentavimo ypatumai

Jei pasižiūrėtume ne vieną užsienietišką blogą su ne vienu ar dviem komentarais, pamatytume, kad ten komentarai yra teigiami arba pateikiantys konstruktyvią kritiką. Lietuvoje komentavimo kultūra dar labai žemo lygio…

Esame tikri lietuviai, nes mums patinka grasinti, gąsdinti teismais, jei tinklaraštyje įsivelia klaidų (kartais visai netyčia). Gal užuot grąsinę, kad paduosite į teismą už šmeižtą paprasčiausiai paprašykite autoriaus ištaisyti informaciją ar pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų?.. Pagrasinti visada lengviau, nes esame „erelių“ tauta.

Tikrai lietuviškas bruožas yra menkinti kitų triūsą, nesvarbu, kad jis didelis ir daroma viskas ne dėl pinigų, o dėl visuomenės gerovės. Ypač tokiems „labdaringiems“ tinklaraščiams ne kartą priekaištaujama, kad „niekam čia neįdomu, apie ką čia rašinėji…“. Akivaizdu, kad nišiniams tinklaraščiams Lietuvoje dar ne laikas, nes „Apie viską“ arba „Apie Internetą“ tipo tinklaraščiai yra kur kas geriau, nei kažkurios siauros srities nagrinėjimas. Ne paslaptis, kad rašau labai specifinį Lietuvos Web 2.0 tinklaraštį TIK apie lietuviškus socialinius tinklus ir įrankius pačių vartotojų generuojamam turiniui viešinti. Nieko nepadarysi, tamsuolių visada daugiau buvo visais laikais – tiek viduramžiais, tiek dabar, 21-me amžiuje.

Siauras mąstymas ir akiratis taip pat būdingas lietuviams. Nematome toliau savo kiemo ir nenorime matyti. Esame labiau prisitaikėliai, nei išsišokėliai kaip mūsų kaimynai latviai ir estai. Pas juos krenta dirbtiniai meteoritai, kuriami save pašiepiantys filmukai, o pas mus? Dingo tas toliaregiškumas ir pasaulietiškumas kartu su Vytautu Didžiuoju, kuris šalį padarė plačią ir galingą. Nuo to laiko akiratis tik siaurėjo ir siaurėja iki šiol, nepaisant technologijų, kurioms teritorija – ne riba. Kalbu apie kitus mano bandymus rašyti apie interneto pokerį. Pasiūliau temas pokerio tinklaraščiams, bet buvau greitai nusodintas „specialistų“ gyvenime besivadovaujančiu 11-ju Dievo įsakymu – NEIŠSIŠOK iš pilkos minios ir daryk tai, ką kiti daro metų metais.

Lietuviai dažniausiai iki galo nepadaro nieko – Valdovų rūmai nepastatyti, švietimo reforma neužbaigta, viskas vyksta šiuo metu, bet galo dar nematyti… Žinoma, labai svarbu, kad nuolat vyktų procesas ir gyvuotų biurokratija. Bandantys pakeisti šią situaciją yra greitai nusodinami. Su tinklaraščiais irgi taip pat – ne iki galo perskaičius tekstą rašomi komentarai apie vieną pastraipą, o ne apie visumą.

stebim-kai-kaimyno-namas-degaGera tik viena savybė tinklaraščiams, bet bloga patiems lietuviams – stebėjimas, kaip dega kaimyno tvartas. Tinklaraštyje galima užsiminti apie gaisrą, tai visi subėgs pasižiūrėti, ir bus labai nusivylę, jei, neduokdie, gaisras jau bus pasibaigęs. Paburnos tada, ir išeis nieko nepešę. Tas pats ir su tvarto gaisru. Smagiausias momentas yra kai dar nė viena gaisrinė mašina neatvyko, o stogo danga šaudo geriau nei naujametiniai fejerverkai. Bet koks liūdesys apima, kai atbėgi ir pamatai vien tik smilkstančius nuodėgulius ir dar du kaimynus, kurie atbėgę, bet irgi pavėlavę, dalinasi paskalomis apie tai, kas gi čia nutiko…

Sako, lietuviai – svetinga tauta. Gal ir svetinga, bet tinklaraščiuose to nelabai matosi. Svetingi autoriai yra tik saviems seniems pažįstamiems, nes naujų nelabai pageidauja, ypač tų, kurie bando juos per dantį patraukti, pamokyti, kitokį kampą parodyti… Maža to, kai kurie net el. pašto adresus blokuoja, kad tik kitaip manantys jiems nieko parašyti negalėtų asmeniškai. Aišku, pagal išvaizdą sutinkame, o pagal protą palydime. Ką daryti, kai autoriai šūkauja užsimerkę, ir net į išorę nesiteikia pasižiūrėti?..

Esame labai dosnūs, net kai patiems mums sunku (o sunku mums visada, nes 2 pagrindiniai nacionaliniai lietuvio bruožai yra skųstis, kad sunku ir skaičiuoti svetimus pinigus ir pavydėti…). Sau geresnio daikto neperkame, paskui keikiamės, kad „skūpas moka dukart“, tačiau, jei tik reikia paremti našlaičius, ligonius, senukus ir televiziją, net nedvejodami siunčiame 3 SMS ekrane nurodytais numeriais ir aukojame 2, 5 ar 10 litų. Tinklaraščiuose jau mirga marga socialinės reklamos skydeliai, nes tai pati naujausia mada. Kai paprašai apsikeisti nuorodomis, dosnumas dingsta, nes tokia nuoroda gali išvesti 3 iš 7 tinklaraščio skaitytojų tą dieną… Žinoma, ant nuorodos uždėti nustatymą „Atverti naujame lange“ yra kur kas sunkiau, negu arogantiškai pareikšti, kad nuorodų apsikeitimo nebus, nes atimu klientus… Tie mūsų tinklaraščiai neuždirba dar nė cento, taip kad ir duoti kažko atgal neturi…

Dar gal ir yra keletas lietuviškų bruožų, kurie atsispindi blogų komentaruose. Ne tik juose, bet ir visame kame prasižioja tūlas lietuvis. Sunkios dienos Basanavičiaus, Kudirkos, Donelaičio, Maironio ir kitų didžių vyrų, apgiedojusių lietuvio stiprybę, kauleliams, kas dieną girdintiems kaip pasikeitė lietuvis po visų okupacijų ir perturbacijų, dažniausiai dėl papildomo skatiko sukeltų. Ką padarysi, turim pasikeisti, bet tai lengviausiai daryti keičiantis kartoms. Žinokime savo trūkumus, kad nekaltume jų į savo vaikų galveles.